Kai 2017-aisiais metais Emmanuelis Macronas buvo išrinktas Prancūzijos prezidentu, vienas iš veiksnių, lėmusių jo pergalę prieš Marine Le Pen, buvo jo siekis pertvarkyti vis daugiau problemų patiriančią Prancūzijos ekonomiką. Tačiau jau po pusantrų metų po pergalės rinkimuose Macronas susiduria su rimtomis problemomis – pastarąjį mėnesį Prancūziją kamuoja protestų bangos, kurios jau nusinešė vieno žmogaus gyvybę ir paliko jau apie 1000 sužeistų.
Kaip tai atsitiko? Protestų priežastimi galima įvardinti dabar jau atšauktą Prancūzijos valdžios ketinimą padidinti mokestį kurui. Nuo 2019-ųjų sausio 1 dienos dyzelinas būtų buvęs apmokestintas papildomais 6.5 procento, o benzinas – 1.9 procento. Ankščiau kuras, ypatingai dyzelinas, Prancūzijoje buvo apmokestinamas labai švelniai, o dabar, pridėjus ir tai, kad Prancūzija yra tarp daugiausiai mokesčių sumokančių valstybių pasauliniu mastu, regis, nenuostabu, kad dešimtys tūkstančių prancūzų savo nepasitenkinimą demonstruoja gatvėse. Ir panašu, kad nepasitenkinimas kylančiomis kuro kainomis yra tik ledkalnio viršūnė – ledkalnio, simbolizuojančio kur kas gilesnes problemas, tokias kaip socialinė atskirtis.
Pastarieji protestai yra siejami su „Geltonųjų liemenių“ (pranc.k. Les gilets jaunes) judėjimu, iš pradžių charakterizuotu ganėtinai nedideliu bei lokalizuotu mastu. Tai nebuvo protestai – veikiau tai buvo akcija, kurios metu dalis vairuotojų palikdavo šviesą atspindinčias liemenes ant priekinių savo automobilių stiklų ir apie tai skelbė socialiniuose tinkluose. Visgi šis judėjimas labai greitai išsiplėtė ir to pasekoje taikios akcijos perėjo į masinius, dažnai krauju pažymėtus, protestus. Ir nors Emmanuelis Macronas ir visa Prancūzijos vyriausybė atšaukė jau ankščiau minėtą mokesčio degalams padidinimą, tai šalies nenuramino.Kodėl?
Kaip jau minėjau, šie protestai padeda atskleisti kur kas gilesnes socialinės atskirties ir nelygybės problemas Prancūzijoje (ir kitur). Šis mokesčių degalams padidinimas nėra toks aktualus žmonėms, gyvenantiems ten, kur viešasis transportas yra puikiai išvystytas, ir kur automobilis yra tiesiog nereikalingas – tačiau tai dažniausiai randama tik didmiesčiuose kaip Paryžius,Marselis ar Bordo ir jų centruose, ir aišku kaip dieną, kad atsižvelgiant į pragyvenimo kainas, toli gražu ne visi sau tai gali leisti ir turi naudotis savo transporto priemonėmis kad nuvyktų į darbą ir praktiškai visur kitur. Taigi, dirbančiajai klasei šis mokestis gerokai apsunkintų gyvenimą – klasei, kur ir taip gyvena ne didmiesčiuose, kur dažniausiai ir pasireiškia ekonominis augimas. Ne, jie gyvena vietovėse, kur ekonomika stagnuoja ir aukštas nedarbingumas. Ir nors būtų galima ginčytis, kad kuro kainos Prancūzijoje yra panašiame lygmenyje su kainomis Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje, faktas, kad Prancūzijos turtingiausiems buvo sumažintas metinis mokesčių tarifas tik sustiprino pyktį ir nusivylimą dirbančioje ir vidurinėje klasėse.
Dažnai pastebimas ir girdimas motyvas protestų Prancūzijoje – tai raginimas Prancūzijos prezidentui atsistatydinti. Ar tai būtų teisinga? Vargu. Pastarieji Macrono veiksmai yra praėjusios vyriausybės palikimas – vyriausybės, kuri daug dėmesio skyrė ekologijai, taigi iš šios pusės didesni mokesčiai kurui galbūt ir būtų suprantami, ir galima būtų sakyti, kad dabartinė vyriausybė tiesiog tęsia jau pradėtą darbą. Vis dėlto, net jei ir nėra tikslinga apkaltinti dabartinę Prancūzijos vyriausybę krizės kurstymu, sunku paneigti kad vis didėjančią socialinę atskirtį jie praleido arba įvertino nepakankamai. Ir šiai problemai išspręsti vien tik ažiotažą sukėlusio įstatymo atšaukimo nepakaks. Prancūzijos problemos yra kur kas gilesnės, nei tik kylančios kuro kainos. Ir būtent dabar prasideda tikrasis E.Macrono, kaip Prancūzijos prezidento, išbandymas.
Aleksandras Žilys,
Kento universiteto Istorijos ir politikos mokslų studentas