Jaučiu pareigą atsiprašyti. Tai ką parašau, publikuoju buhalterine apskaita užsiimančios įmonės internetinėje, o kol kas mano straipsniai liečia politines, ir šiek tiek ekonomines temas, ir neužsimena apie buhalteriją. Tą ir sieksiu pataisyti ateinančia straipsnių serija, kurioje bandysiu įsigilinti, kas visgi yra ta buhalterija, kodėl ji tokia svarbi, bei kaip ji vystėsi per laiką. Pradėsiu apžvalginiu straipsniu, kuriame bandysiu apžvelgti buhalterinės apskaitos principus bei reikšmę.
Vargu, ar buhalteriją galima priskirti ypatingai malonioms veiklos sritims. Vien žodis buhalterija didelio įkvėpimo nekelia – kaip, beje ir pats apibrėžimas: buhalterija, arba buhalterine apskaita vadinama veikla, kurią atliekant sisteminami, registruojami, apibendrinami bei registruojami ūkiniai įvykiai bei operacijos, dažniausiai išreiškiami pinigais. To pasėkoje gauname informaciją, kuria remiantis vėliau priimami ekonominiai sprendimai, nustatoma ar veikla yra pelninga, taip pat sudaromos finansinės ataskaitos. Ne, tai tikrai neskamba kaip pati smagiausia veikla, kokia galima užsiimti, kita vertus, buhalterinė apskaita yra fundamentalus kiekvienos įmonės ar fizinio asmens gyvenimo elementas. Kaip pažymi Jonas Bukevičius ir Jonas Žaptorius „Apskaitos pagrinduose“, apskaitą galima paprasčiausiai pavadinti verslo kalba.
Buhalterinė apskaita, ar, tiksliau, tvarkinga buhalterinė apskaita yra būtina įmonei, siekiančiai sėkmės, ar bent jau išvengti nemalonumų. Ne kartą žiniasklaidoje tiek jums, tiek man yra tekę girdėti apie skandalus, kai iš įmonių paslaptingai dingsta penkiaženklės, ar net šešiaženklės sumos. Žinoma, tai gana ekstremalūs atvejai, ir dažniausiai neatitikimai buhalterijoje būna gerokai smulkesni; kita vertus, reikia turėti omenyje, kad net ir smulkios klaidelės buhalterijoje gali turėti rimtų pasekmių, dėl kurių gali tekti aiškintis VMI. Laiku nepateikiant reikiamų duomenų Juridinių asmenų registrui, pažeidžiama Civilinio kodekso 2.66 straipsnio 4 dalies nuostata bei Administracinių teisės pažeidimų kodekso 172-2 straipsnis už ką gresia atsakomybė. Taigi, buhalterinė apskaita reikalauja ypatingo kruopštumo ir dėmesio detalėms. Vėlgi, tam yra ne viena priežastis: už netvarkingą buhalteriją dažnai tenka sumokėti, ne tik finansiškai, bet ir įmonės prestižo kaina, taip pat tai turi neigiamos įtakos veiklos tęstinumui ir gali tapti viena iš įmonės bankroto priežasčių.
Iš kitos pusės, gerai tvakoma buhalterinė apskaita įprastai veda tik į gerą. Viena iš jos funkcijų yra kiekvieno ūkinio fakto, proceso ar operacijos apibendrinimas, taip išgaunant daugybę informacinių rodiklių apie lėšų, jų šaltinių būklę, nepaleidžiant iš akių susidariusių įsipareigojimų. Kitaip tariant, apskaita teikia informaciją apie materialinių, darbo ir finansinių išteklių naudojimą įmonėje bei apie įmonės veiklos rezultatus; ši informacija vėliau perduodama tiek vadovybei, tiek ir įmonės padaliniams. Ši informacija dažnai nulemia įmonės veiklos rezultatus: jei ir negarantuoja sėkmės, tai bent padeda išvengti bankroto, nes be tvarkingos apskaitos sėkmingas vadovavimas įmonei tampa tiesiog mitu.
Apskritai, vienas svarbiausių principų buhalterinėje apskaitoje yra pastovumas. Galima besti pirštu į ankstesnes pastraipas ir sakyti, kad buhalterijoje klaidas dažniausiai lemia principų nesilaikymas, tiek tyčinis, tiek ir netyčinis, todėl yra labai svarbu šį faktorių išlaikyti. Pastovumas reikalauja, kad pasirinktų apskaitos principų būtų laikomasi kiekvienu ataskaitiniu laikotarpiu, todėl finansinė informacija savo turiniu įprastai nesikeičia. Rodiklių pokyčiai tarp apskaitinių laikotarpiu yra priskirtini veiklai, o ne apskaitai. Ir, nors teoriškai yra laisvė pasirinkti bei keisti apskaitos principus, tai dažniausiai daroma tik tuomet, kai tokie pakeitimai pagerintų finansinių ataskaitų kokybę arba tuomet, kai pasikeičia sąlygos ir pakeitimai tampa neišvengiami. Kita vertus, nors „ant popieriaus“ pastovumo principas skamba gana paprastai, jis dažnai yra apsunkinamas nuo pačių buhalterių dažnai nepriklausančių aplinkybių. Tarkim, nuo šių metų pradžios, dėl asmenų pensijų fondų pasirinkimo, buhalteriams kyla problemos ir klausimai, kokį mokesčių tarifą taikyti kiekvienam darbuotojui, juolab, kad pagal susidariusią situaciją, pakeitus pensijų kaupimo sutartis, algos gali pasikeisti netgi po jų išmokėjimo. Nereikia būti išminčiumi, kad nuspėtum, jog ši situacija sukėlė sąmyšį buhalterių bendruomenėje, ir dar labiau apnuogino komunikacijos problemą Lietuvoje – juk, atrodytų, yra pakankamai lengvai suprantamas dalykas, prieš įvedant bet kokio lygio pakeitimą, informuoti visas tuo suinteresuotas grupes apie tai, kas keičiasi ir ką reikia daryti, atsižvelgiant į tuos pasikeitimus. Šiuo atveju, paaiškinimas atėjo jau po laiko.
Pabaigai, norėčiau apžvelgti pagrindinius apskaitos principus. Tai veiklos tęstinumo, kaupimo, jau minėtas apskaitos pastovumo, bei atsargumo (apdairumo) principai. Lietuvos buhalterinės apskaitos įstatyme yra deklaruojami trys iš jų (veiklos tęstinumo, kaupimo, pastovumo principai), ir nors atsargumo principas ir nėra minimas tarp jų, tai tikrai nereiškia kad apskaitininkai turėtų jį ignoruoti. Atvirkščiai, atsargumo principas yra nurodomas Europos Sąjungos direktyvose bei tarptautiniuose apskaitos standartuose, į kuriuos Lietuvos buhalteriai privalo atsižvelgti. Iš kitos pusės, galima sakyti, kad apdairumas buhalterijoje, kaip ir visur kitur, yra svarbus elementas, ir yra labiau natūralus principas, o ne kažkas „primesta iš šalies“. Šis principas reikalauja, kad įmonės veiklos rezultatai būtų vertinami su ypatingu atsargumu, vadovaujantis keliomis pagrindinėmis nuostatomis:
- Jei galima taikyti keletą įmonės turto įvertinimo būdų, reikia pasirinkti tą, kuriuo įvertinto turto kaina bus mažiausia, darant prielaidą, kad įmonė laiku padengs visas skolas, ir gana atsargiai įvertinant skolų įmonei apmokėjimą.
- Apskaičiuojant pajamas, uždirbtas per tam tikrą laikotarpį, apskaitoje turi būti pripažintos tik tos, kurių uždirbimu neabejojama ir apmokėjimo tikimybė yra gana didelė.
- Apskaičiuojant per ataskaitinį laikotarpį patirtas sąnaudas, jų suma neturi būti sumažinta, o visas abejotinas sąnaudas reikia skirti ataskaitiniam laikotarpiui.
- Apskaičiuojant išlaidas bei realizavimo pajamas, pravartu remtis pradine kaina (išlaidų principas), o pelną pripažinti tik tada, kai gaunami pinigai arba tvirtos jų gavimo garantijos (realizavimo principas)
Kaupimo principas tuo tarpu yra vienas svarbiausių laisvosios rinkos apskaitos principų, ir jis reikalauja, kad ūkiniai įvykiai apskaitoje būtų fiksuojami jau įvykę: uždirbtos pajamos turi būti registruojamos, kai jos uždirbamos, kaip ir patirtos sąnaudos – tada, kai jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar išmokėjimo. Kitaip tariant, vadovaujantis kaupimo principu, pajamos laikomos uždirbtomis tuomet, kai produkcija yra parduota (išsiųsta pirkėjui), o paslaugos – suteiktos, nesvarbu, ar pirkėjai už jas sumokėjo. Įplaukos negali tapti pajamomis, kol nėra išrašytas specialus pirkimo-pardavimo dokumentas, arba kol prekės nėra perduotos pirkėjui. Apskaita pagal šį principą yra gana komplikuota, ir reikalauja aukštos kvalifikacijos, todėl dažnai yra sutinkamas paprastesnis apskaitos variantas, grįstas pinigų principu, kur pajamos registruojamos tada, kai gaunami pinigai, o sąnaudos – kai jie išleidžiami. Paprastumas – privalumas, tačiau apskaitos rezultatai šiuo atveju gali būti labai netikslūs ir skirtis nuo kaupimo principu apskaičiuotų rezultatų, todėl toks apskaitos būdas leidžiamas vesti tik nedidelėse įmonėse.
Veiklos tęstinumo principas teigia, kad įmonė, kaip apskaitos objektas, artimiausiu metu nebus likviduojama ir jos egzistavimo laikotarpis nėra kaip nors apribotas. Tai turi didelę reikšmę vertinant įmonės turtą bei jos ūkinės veiklos rezultatus, kuriuos, kad ir kaip ironiška tai būtų, visiškai tiksliai nustatyti galima tik likvidavus įmonę. Kadangi įmonei funkcionuojant tai nėra realistiškas bei protingas variantas, tam tikslui yra naudojamos finansinės ataskaitos. Darant prielaidą, kad veikla tęsiama, vertinimai apskaitoje daugeliu atvejų pakeičiami vertinimu faktine savikaina, kaina, už kurią įmonė įsigyja tam tikrą turtą. Šis principas padeda suformuoti nusidėvėjimo apskaitos pagrindus.
Žinoma, buhalterinė apskaita yra kur kas labiau komplikuota nei šie keturi išvardinti principai, ir ją suprasti vieno straipsnio nepakaks. Nėra, manau, tai ir lengvai išmokstamas dalykas, juolab kad buhalteriui tenka didžiulė atsakomybė – kaip ir minėjau, buhalterija yra vienas iš įmonės sėkmės variklių. Kita vertus, tuo neužsiimančiam žmogui, buhalterija tampa kaip ir savaime egzistuojančiu dalyku, gana pilku ir pilnu skaičių bei didžiuliu kiekiu popierių – kam gi tai sužadina vaizduotę? Manau, dažniau mums reikėtų pagalvoti ir, o tai dar svarbiau, padėkoti savo buhalteriams – jie yra įmonei būtini kaip mums oras ar žuviai vanduo.
Aleksandras Žilys